Šiemet gegužės pirmąją – Tarptautinę darbo dieną – Lietuvoje minėsime reikalaudami nevaržyti darbuotojų teisių į gynybą ir laisvės streikams. Eitynės startuos 11 val. prie Seimo.
Streikas – dažnai yra vienintelė darbuotojų priemonė apsiginti nuo išnaudojimo darbe. Ne be streikų buvo iškovotos tokios teisės, be kurių dabar neįsivaizduojame savo darbinio gyvenimo: 8 val. darbo diena, dvi poilsio dienos per savaitę, atostogos, ligos ar nedarbo išmokos ir kt. Be streikų darbuotojai realiai neturi jokios atsvaros darbdaviams, kurių pusėje yra dideli ištekliai ir galia.
Tačiau surengti streiką Lietuvoje yra labai sudėtinga. Nors Konstitucija garantuoja teisę streikuoti, tačiau įstatymais ji yra praktiškai atimta. Imtis biurokratinio ir brangiai kainuojančio proceso išdrįsta tik vienetai. Viešajame sektoriuje kiek paprasčiau, nes čia darbdavio pusė nebando streikų blokuoti tesimais. Privačiame sektoriuje streikuoti pasiryžusiųjų veiksmai teismams skundžiami praktiškai nuo pirmojo žingsnio. Tad Darbo kodekse numatytos begalinės procedūros bei kartu besitęsiantys teismų procesai visą kelią nuo streiko paskelbimo iki jo pradžios išilgina net iki kelerių metų. Kadangi visą šį laikotarpį negalima keisti pirmame etape iškeltų reikalavimų, jie po dvejų metų tiesiog pasensta. Jau nekalbant apie tai, kad šį laiką darbdaviai sėkmingai išnaudoja įbauginti ir suskaldyti darbuotojams.
Idealiame pasaulyje profesinės sąjungos turėtų turėti galimybę skelbti streiką savo įstatuose numatyta tvarka. Taip būtų įnešta bent kažkiek pusiausvyros tarp darbuotojų ir darbdavių. Manantieji, jog taip bus piktnaudžiaujama ir streikuos bet kas bet kada užsimanęs, klysta. Jokia profesinė sąjunga neskelbs sau mirties nuosprendžio skelbdama streiką, jei žinos, kad darbuotojai jam nepritaria.
Bet tokiai pusiausvyrai sukurti reikia nemažai laiko ir politinės valios. O ši valia, kaip rodo istorija, dažniausiai tarnauja didesnę galią turinčiai pusei – verslui ir kapitalui. Tai įrodo ir dabartinės valdžios iniciatyva dar labiau susilpninti darbuotojų galias.
Prisidengiant neva gerais norais sustiprinti darbuotojų judėjimą (su jų atstovais net nepasitarus!) Seime pateiktas Profesinių sąjungų įstatymo pakeitimo projektas siūlo užmauti papildomą apynasrį darbuotojų organizacijoms įpareigojant jas savo veiklos ir finansinę ataskaitas teikti tretiesiems asmenims. Tai ne tik išaugins įmonėse, įstaigose veikiančių dažnai nelabai didelių profsąjungų, net neturinčių samdomų darbuotojų, sąnaudas, bet ir padarys jas labai pažeidžiamomis. Darbdaviai, žinodami profesinės sąjungos finansinę padėtį, lengvai galės manipuliuoti situacija, dar ilgiau vilkinti derybas brangiai kainuojančiais teisiniais ginčais teismuose. Juk ne veltui užbėgant tokiems dalykams už akių ir buvo priimta Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) konvencija Nr. 87 dėl asociacijų laisvės ir teisės jungtis į organizacijas gynimo, kurią 1994 m. ratifikavo ir Lietuva. Ratifikavo, o dabar kėsinasi pažeisti.
Todėl Gegužės 1 d., kurią daug kartų bandyta iš mūsų atimti, bet kuri vis dar yra šventinė Lietuvoje, turime išeiti į gatves ir aiškiai pasakyti, kad ne tik netoleruosime darbuotojų teisių į gynybą suvaržymo, bet ir reikalausime realios teisės streikuoti. Šiuos reikalavimus įprasminkime gausiomis eitynėmis Vilniaus centrine gatve – Gedimo prospektu bei mitingu prie Vyriausybės. Eitynių pradžia – 11 val. prie Seimo.
„Prieš darbuotojų teisių suvaržymą! Už laisvę streikuoti!“
LIETUVOS PROFESINIŲ SĄJUNGŲ KONFEDERACIJA
Kommentarer