Tokius pasiūlymus pateikė ekspertai, nagrinėję medikų migracijos problemas
2021-03-30
„Augantis sveikatos apsaugos darbuotojų tarptautinis judėjimas tampa visuotiniu reiškiniu“, - kovo 30d. vykusiame vebinare, skirtame medikų darbo jėgos judėjimo problemoms aptarti, teigė Pasaulio sveikatos organizacijos specialusis pasiuntinys Europos regionui Vytenis Povilas Andriukaitis. Europos sveikatos ir tvarios plėtros instituto surengtame renginyje jis priminė, kad prieš tris dešimtmečius senasis žemynas buvo padalytas į dvi priešingas puses: Rytus ir Vakarus. Sugriuvus Sovietų Sąjungai ir išplėtus Europos Sąjungos (toliau – ES) ribas, jos piliečiams atsivėrė naujos darbo galimybės. Griuvusi „geležinė siena“ paralyžiavo Rytų ir Vidurio Europos medicinos sektorių. Po 2004 m. naujų ES šalių atstovai užpildė laisvas medikų darbo vietas Belgijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Norvegijoje ir kitur. Nors darbo jėgos judėjimas įtvirtintas ES dokumentuose, išvykstantys medikai sukuria vakuumą savo šalyse. Padidėjus medikų migracijai kenčia Europos solidarumas, mąžta Rytų Europos piliečių galimybės gauti gyvybiškai būtinas sveikatos paslaugas. Be to, niekas nekompensuoja valstybių lėšų, investuotų į savo šalies medikų išsilavinimą ir žinias.
V. Andriukaitis pabrėžė toje pačioje šalyje egzistuojančius skirtumus tarp patrauklių ir nepopuliarių medikų profesijų, kurių poreikį koreguoja vartotojiška visuomenė ir kintantis profesijų prestižo suvokimas. Darbuotojų stygių jaučia regionų ir kaimiškų vietovių medicinos įstaigos. Pavyzdžiui, Akmenės rajonas pasiūlė 60 tūkst. eurų nekilnojamajam turtui įsigyti, jeigu gydytojas rajone visu etatu dirbs ne mažiau kaip 5 metus. Deja, pinigai gydytojų trūkumo problemos neišsprendžia. Į užsienį išvykstantys medikai vardija kultūrines, psichologines, įvaizdžio ir kitas priežastis. Pasaulio sveikatos organizacijos (toliau – PSO) dokumentuose pabrėžiamas būtinas balansas išvykstančių ir atvykstančius medikus priimančių šalių, kad abi turėtų naudos. „Ką padaryti, kad būtų išsaugota lygsvara? - pradėdamas diskusiją, klausė V. Andriukaitis.
Europos sveikatos sistemos ir politikos observatorijos programos vadovas Matthias Wismar teigė, kad, PSO žiniomis, iš 53 jos narių trijose valstybėse dirba 40-60 proc. užsienyje mokslus baigusių medikų, dviejose – 30-40 proc., septyniose – 10-20 proc. 2010-2018 m. atlikti tyrimai atskleidė medikų migracijos žemėlapįsu valstybių donorių šalimis, tarp kurių yra ne tik Rytų ir Vidurio Europa, bet ir Indija, Pakistanas, Rusija, Nigerija, Zimbabvė. Didžiausias medicinos darbuotojų trūkumas jaučiamas Afrikos ir Azijos šalyse. Jungtinei Karalystei išstojus iš ES ir prasidėjus COVID-19 pandemijai, šalį paliko 1 mln. medikų. Rytų Europos sveikatos sistema vienija 25 tūkst. darbuotojų.
Amsterdamo universiteto teisės profesorė Annette Schrauwen apžvelgė Belgijos, Vokietijos ir Prancūzijos medicinos sektoriaus problemas. Ji kvietė pamatyti platesnį problemos vaizdą ir įvertinti visus aspektus, įskaitant medikų mokymą, darbo sąlygas bei infrastruktūrą. „Svarbu suderinti ES ir šalių narių priemones, - pabrėžė mokslininkė. – Galima pasitelkti futbolo pasaulio patirtį. Medikus prarandančioms šalims reikėtų kompensuoti taip, kaip mažam futbolo klubui sumokama už aukštajai lygai parengtą sportininką“.
Europos šalių darbo jėgos nutekėjimą iš Europos rytų į vakarus analizavo Prancūzijos atstovė, daugelį metų vadovavusi aukščiausiems savo šalies sveikatos sistemos valdymo įstaigoms, Dominique Polton. Jos žiniomis, Prancūzijoje medikų sumažėjo 1975-1998 m. , o 2000 m., kada medicinos studijas baigė vietos gyventojai, sumažėjo atvykstančiųjų skaičius. Darbo aplinka ir pasitenkinimas darbu leistų išsaugoti medikus gimtosiose šalyse.
Austrijos patirtimi dalijosi Amerikos - Austrijos fondo medicinos direktorius Wolfgang Aulitzky, kuris akcentavo labai gerą Rytų Europos medikų parengimą. Tačiau šioms šalims būdinga 48 valandų darbo savaitė su naktiniais budėjimas nepalieka medikams laiko ir noro kelti kvalifikaciją. Vakarų Europa vilioja didesniais atlyginimais, trumpesne darbo savaite bei kitomis skatinančiomis priemonėmis. Dėl to vyksta skurdesniųjų šalių „apiplėšimas“. Jo nuomone, situaciją galėtų pagerinti užsienio šalyse rengiamos stažuotės ir mokymai, po kurių medikai sugrįžtų į savo šalis. Taip vyktų žmonių ir protų mainai, o ne nuolatinis medikų profesionalų iš rytų nutekėjimas į vakarus.
Buvęs socialinės apsaugos ministras Algis Dobravolskas apžvelgė migracijos poveikį medikų darbo jėgos stygiui. Jo nuomone, nuo laisvo darbo jėgos judėjimo nėra apsaugota nė viena šalis, tačiau galima taikyti priemones nacionaliniu, ES ir dvišaliu lygmeniu bei taip sušvelninti neigiamus darbo jėgos padarinius. „Jeigu ES kompensuojama ūkininkams, kodėl negalima įvesti kompensavimo šalims, netenkančioms darbo jėgos?“, - klausė buvęs Lietuvos Vyriausybės narys. Taip Rytų Europos šalys, netenkančios į Vakarų Europą išvykstančių medikų, gautų lėšų iš šalių, priimančių atvykstančiuosius medikus. Įdiegus kompensavimą ES šalyse, vėliau galima jį išplėsti trečiosioms šalims. Tokiu būdu Lietuva, netenkanti į ES išvykstančių medikų, gautų lėšų iš ES, o priimdama iš trečiųjų šalių, pvz., Ukrainos ir Baltarusijos, mokėtų šioms šalims. Valstybės, netenkančios medikų darbo jėgos, gali pasitelkti migraciją slopinančias priemones, tokias kaip geresnį apmokėjimą, palankesnį mikroklimatą ir t. t. Tai padėtų bent taip konkuruoti su Vakarų šalimis, siūlančiomis didesnius atlyginimus ir geresnes galimybes.
Baigdamas konferenciją V. Andriukaitis pabrėžė Europos sveikatos sąjungos sukūrimo būtinybę. Pagal dabar galiojančias ES sutartis, sveikatos apsauga palikta ES šalims. Perdavus dalį kompetencijų šioje srityje ES, būtų geriau pasirūpinta piliečių sveikata ir sudarytos sąlygos tolygesniam paslaugų teikimui visose ES šalyse.
Vebinarą vedė BBC žurnalistas Joe Lynam.Renginį galima peržiūrėti internetu, žr.
Ramunė Sakalauskaitė
Europos sveikatos ir tvarios plėtros institutas
mob. tel. 86 15 15 375, ramune.sakalauskaite@eihsd.eu
Comments